...Kai skauda Širdį, tą mažą raudoną, plakančią Širdį...aš verkiu, kaip ir mes visi... Aš svajoju taip pat, kaip svajoji tu, jis ar ji... Nors mano sparnai palaužti, o baltus skruostus teplioja juodas blakstienų tušas, aš vis dar esu aš - aš vis dar ta pati... Tik juodos tušo paliktos dryžės išduoda mane, taciau jos teišduoda tai, kad man sunku, kad aš sielvartauju,... bet niekas niekada negali jausti< kaip stipriai ir kiek gilus tas mano skausmas... Aš egzistuoju - tačiau ne taip, kaip noriu, aš juokiuosi, bet tik todėl, kad man gera matyti tuos, kurių veidus puošia šypsenos...O širdyje verkiu...verkiu tam, kad sielvartą nuplaučiau, tą ilgesį, tą nerimą... verkiu, už ji, už tave, ko gero už visus... Ir verksiu tol, kol mano ašaros dings, sparnai ims gyti,...kol mano širdis atšals - ledu pavirs, kad negalečiau jau daugiau mylėti,... kol egzistuosiu, kol skaudės, kol mano širdis plaks...