Vakar manes klause Kodel sneigas baltas? Kodel dangus melynas? Kodel zvaigzdele spindi? Kodel menulis nakty sviecia? Klause nuosidziai ir naiviai tikejosi atsakymo.... Bet as tylejau.... Tylejau, nes atsibodo meluoti!!! o atsakyma ne visada galiu rasti.....

     Kartais tuscias lapas pasako tiek daug... kartais tuscias zvilgsnis ziuri giliai i vidu ir nors ten daugybe jausmu, nemato nei vieno.... kartais tuscios akys seka kiekviena zingsni... nesuprasdamos net menkiausios prasmes... tiesiog... musu sirdys per tuscios kad jose uztektu vietos dar kazkam... giliai giliai visi tikisi pagauti ta akimirka... ir is jos pasiimti kiek galima daugiau... norim tiek daug pamatyti... isgirsti... suprasti... bet tam dazniausiai ir pritusksta akimirkos... nors nea...pritruksta sirdies... kada zodziai tampa bereiksmiai... o sapnai pradeda nebesako tiesos... ir visa gyvenimo simfonija staiga nutruksta... ne... ne ta prasme... mes liekame gyvi... nors....gal but tai sunkiai pavadinsi gyvenimu... dabar net musu akys ismoko meluot... keista... akys - tuscios sielos veidrosdis... nors... kam pasakot vis tiek nesuprasi... palieku Tau tuscia lapa...  

 Kodėl viena diena prabėga džiaugsmingai, o kitą dieną būna liūdna? Kodėl mes kartais būname geranoriški, o kartais pikti? Kodėl kartais nusišypsome pamatę nuostabų veidą, žydinčių gėlę, o kai kada net ir didžiausi pasiekimai nesugrąžina geros nuotaikos? Svarbiausia, kad mes tiksliai nebežinome, kas mums yra, kodėl mes niūrūs ar liūdni. Nėra nuotaikos, sakome...

Žinoma, daug įvairiausių aplinkybių veikia mus kasdieniniame gyvenime. Daug ko mes nepastebime, bet įtaką tai mums turi.Bet be visų kitų faktorių yra labai svarbus ir žmogaus troškimas,- būti savimi, išreikšti save. Juk kiekvienas mes esame kitoks, ir kiekvienas žavus savo individualumu. Tačiau papročiai, įstatymai, etinės normos pritaikytos masei, o ne atskiram individui. Kaip tai bebūtų liūdna, saviraiška blokuojama, žmogus įspraudžiamas į tam tikrus rėmus, verčiamas tapti ne savimi, o visuomenės ląstele. Suvienodėjimas, supanašėjimas, išskirtinumo vengimas... Deja, tai norma, nors turėtų būti atvirkščiai.

Minia... Taip, jinai galinga, jinai traukia. Įaudrinta minia sukelia revoliucijas, nuverčia monarchus, keičia santvarkas. Mes norime būti galingi, todėl veržiamės į minią, tarsi upelis betekantis į jūrą. Tačiau, kaip ir tas upelis, jūroje nustoja būti savimi, taip ir mes, savitumą prarandame būryje, grupėje, minioje. Mums nereikia galvoti, užtenka tik kartoti nuvalkiotas idėjas, mums nereikia kurti, užtenka tik kritikuoti, kas sukurta kitų.

Žinoma, jeigu į jūrą nesubėgtų upeliai ir upės, jūra išdžiūtų, tačiau upeliai neįtakoja jūros stichijos. Taip ir mes, minioje jau nebe mes, ir minios stichijos,- ne mūsų stichijos.

Anksčiau ar vėliau suprantame tai, ir stengiamės ištrūkti. Tapti savarankišku, kad ir labai mažyčiu upeliuku. Gal todėl ir veržiamės į mažuosius forumus,- kad nepaskęsti MINIOJE, kad išsaugoti dalelytę savęs, nors virtualybėje, nors trumpam... O gal šis trumpas išsivadavimas iš minios gniaužtų padės mums lengviau išlikti savimi ir gyvenime? Juk įdomi ne MINIA, o ŽMOGUS, su savo trūkumais, su savo privalumais, su savo protu ir kvailystėmis. Ir tik būdami savimi mes pailsime, nes poilsis būna tik harmonijoje, pirmiausia su pačiu savimi.

 Viskas gali būti blogiau nei yra Mama uzejusi i dukters kambari pamate tvarkingai paklota lova, sutvarkyta kambari. Lovos centre gulejo vokas su uzrasu mamai. Mama atvere voka ir pradejo skaityti drebanciomis rankomis: "Brangioji mama, as tikrai atsiprasau ir apgailestauju, kad rasau tau si laiska. As pabegau is namu su savo nauju vaikinu, kadangi nenorejau, kad man su teciu iskeltumete scena. As atradau aistra Achmedui, jis toks nuostabus su savo auskarais, taturuotemis barzda ir baikerio darbuziais. Bet tai ne tik aistra, as esu nescia ir Ahmedas sako, kad mes kartu busime labai laimingi. Jis turi vagoneli miske ir kruva malku visai ziemai.Jis nori su manimi tureti daugiau vaiku, apie tai svajoju ir as. Jis ismokino mane, kad marihuana istikruju niekam nekenkia ir mes ja norime auginti sau ir taip pat ja su jo draugais keisti i kokaina ir ekstazi. Dabar as meldziu mokslo, kad jis atrastu vaistus nuo AIDS tam, kad Ahmedas jaustusi gerai; jis tikrai nenusipelne to!!! Mama, nesijaudink man dabar jau 15 metu ir as zinau, kaip savimi pasirupinti. Kada nors as tave tikrai aplankysiu ir supazindinsiu su tavo anukais.

Tavo dukte, Jurga

P.S. Viskas, ka parasiau yra melas. As pas kaimyna. As tik norejau priminti, kad gyvenime yra blogesniu dalyku nei mano pazymiu knygute rasomojo stalo stalciuje. Mama, as tave myliu. Paskambink, kai bus saugu "sugrizti i namus."

Siandien as maciau angela, kitoki nei visi... jis buvo pilkas, sutarsytais, kruvinais sparnais, juodomis akimis, saltais delnais, nuo beviltisko skausmo kruvinomis lupomis, su nemokancia myleti sirdimi... kaip ir as jis ejo i skausma.. Angelas mirties juodos su sulauzytais sparnais, kad liktu zmogumi.. kencianciu beprasmi skausma.. Dabar mes du angelai atsisake sparnu, kad liktu kartu ten kur mire ju sielos.. bet ne meile.. Amzinai gyvi zemeje..

 Kaskart mintimis sugryztu atgalios i vaikyste...  kur laksciau su vaikais po pievele, kur su berniukais ant smelio zaideme masinelemis, kur tiek nulauztu medzio  saku besikarstant po medzius buta... kur jokio rupescio... jokiu problemu, jokiu minciu, ka ir kada valgyti, kuom apsirengti, ar uz ka pirkt drabuzius... jokios baimes kamanems kurias laikydavau savo mazoje rankuteje ir pirsteliu kita rankute glostydavau ju svelnias nugareles...      taciau si kart sugryztu ne tiek daug atgal... gaila, kad gryzti visam negali... O taip noretusi kai  ka pakeisti... ne, ne mama, ne teti, ne pastoge, kurioje aisku nebuvo prabangiu daigtu, bet buvo meile siluma -  tikrai nekeisciau savo gyvenimo,  keisciau tik savo vienintele klaida,..bet jus nesuprasit... niekas nesupranta... Kartais ir pats zmogau nieko nesupranti... Kiti dar pagalvos beprote, ... Che,.. kiek daug tokiu... tik jie, ne... nebeprociai, jie zmones su jausmais,... kurie taip pat juokiasi, verkia, kencia,... o kiti juos suprast per tingus... nemoka, Ar tiesiog nenori... Yra kaip yra, kodel? Nezinau,.... niekas nezino... Kam kas skirta tas tuo ir gyvena...