Vorai (lot. Araneae) - bestuburių gyvūnų būrys, kurio atstovai sugeba gaminti voratinklių šilką, turi aštuonias kojas ir neturi sparnų. Šie nariuotakojai randami visuose žemynuose išskyrus Antarktidą. Iš viso priskaičiuojama apie 38 000 rūšių. Biologijos mokslo šaka, tirianti vorus ir voragyvius vadinama arachnologija.

Vorai nuo vabzdžių skiriasi keliais požymiais:

	Jie turi aštuonias kojas vietoj šešių.
	Jie turi du kūno segmentus vietoj trijų.
	Jie turi aštuonias paprastas akis vietoj dviejų sudėtinių.
	Jie neturi antenų.
	Jie niekada neturi sparnų.
	Jie niekada nėra žolėdžiai.

VORU SEIMOS:

 Labai pavojingi

    Atrax robustus      Latrodectus mactans

Pavojingi

   Loxoceles reclusa     Tegenaria agrestis

Ilgakojis virpūnėlis (lot. Pholcus phalangioides, vok. Kellerzitterspinne).

Gyvena: patalpose, daržinėse, rūsiuose, vasarą išorinėje pastatų pusėje...

Pasaulyje yra apie 350 rūšių. Europoje 3 rūšys, iš jų viena gyvena Lietuvoje. Nepavojingi.

Cheliceros silpnai išsivysčiusios. Turi 8 akis: priekinės vidurinės akys yra mažos, likusios sudaro dvi grupes po 3. Kojos ilgos, be dyglių. Kūnas pilkai rudas, plonas. Ištiestų kojų tarpugalis iki 7 cm. Palietus ar į jį papūtus, voras atlieka virpantį judėjimą. Dėl to jis praranda kontūrus ir, gal būt, savo priešams yra mažiau pastebimas.

Vorai įsirengia dažniausiai kupolo formos išgaubtus gaudomuosius tinklus, kurie šiek tiek panašūs į Linyphiidae šeimos vorų tinklus. Voratinkliuose kabo pilvo puse į viršų. Palietus tinklą voras gindamasis ima jį siūbuoti. Tinklai lipnių gaudomųjų siūlų neturi, jie nuverpti iš tankios voratinklinės medžiagos, kurioje yra į sraigtus panašios siūlų kilpos. Šiose kilpose susipanioja patekę gyvūnai. Kuo tinklas senesnis, tuo jis tankesnis ir su daugiau kilpų. Norėdamas patektį pas grobį, voras turi nusivalyti nuo kelio seną tinklą jį iškąsdamas. Kartais toks iškandžiojimas gali užsitęsti apie valandą, kol voras pasiekia pagautą auką. Kartais vorai nelaukia, kol paklius auka, tuomet jie keliauja kitų vorų voratinkliais vogdami maistą ar net pačius tinklų šeimininkus.

Patelė tinkle cheliceromis laiko kiaušinėlių kokoną ir jį nešiojasi iki voriukų pasirodymo. Kiaušinėlių kokonas iš labai plono rezginio, kuriame matomi maždaug 20 šviesiai rausvų kiaušinėlių.

Pasaulyje 3 gentys (Segestria, Ariadna ir Gippsicola), 106 rūšys. Vorų dydis - 6-22 mm. Galvakrūtinė tamsiai ruda arba juoda. Pilvelis vamzdelio formos, nuo pilkos iki juodos spalvos, su ryškiu raštu. Pirmosios trys kojų poros nukreiptos į priekį, pritaikytos gyvenimui voratinkliniuose vamzdeliuose. Rūšis nesunkiai atpažįstama, nes vorai turi šešias akis (dauguma vorų - aštuonias) išsidėsčiusias puslankiu.

Gyvena voratinkliniuose vamzdeliuose, kuriuos įsirengia ant sienų, po žieve ir akmenimis. Nuo vamzdelio kraštų voras nutiesia iki 12 spinduliškai nusidriekiančių siūlų ropojantiems vabzdžiams. Šie siūlai funkcionuoja kaip signaliniai, informuojantys urve tykojantį vorą apie grobį, kuris užkliuvo už siūlo. Sugautą auką įsitempia į slėptuvę. Vorai poruojasi nuo pavasario iki vasaros pabaigos. Pilnas gyvenimo ciklas gali trūkti du ir daugiau metų.

 Ratavoriai (lot. Dysderidae, angl. Woodlouse spiders, vok. Sechsaugenspinnen) - vorų (Araneae) šeima. Pasaulyje 24 gentys, apie 480 rūšių. Vorai vidutinio dydžio arba stambūs. Galvakrūtinė geltonai oranžinė ar raudonai ruda. Turi šešias akis, kurios išsidėsčiusios ratu. Cheliceros stiprios, nukreiptos į priekį. Pilvelis pilkas, pailgas, cilindrinis arba ovalinis, ventralinėje pusėje su diem trachėjinių stigmų poromis, dorsalinėje pusėje vienspalvis. Poruojasi pavasarį. Vorai neruošia tikro kiaušinėlių kokono. Kiaušinėlius deda VI-VII mėn. tiesiog gyvenamajame vamzdelyje, kartais juos suklijuoja lipnia medžiaga ir apipina plonu tinklu. Gyvenimo ciklas - du metai. Gyvena po akmenimis, miško paklotėje, samanose, ant medžių kamienų, kartais pasitaiko ir namuose. Medžioja naktį. Gyvenamasis vamzdelis dažnai yra piltuvėlio formos, nuo kurio platėjančios dalies nusidriekia signaliniai siūlai. Kitas galas yra atviras. Gaudydamas grobį voras iššoka iš gyvenamojo vamzdelio, čiumpa auką cheliceromis ir akimirksniu atgal pasislepia. Lietuvoje viena rūšis: tamsiarudis naktinukas

Storagalviai (lot. Eresidae, angl. Ladybird spiders, vok. Röhrenspinnen) - vorų (Araneae) šeima.

Pasaulyje yra 10 genčių ir 102 rūšys. Vorų kūnas kresnas, kojos trumpos. Akys mažos: 4 išsidėsčiusios skersinėje eilėje prie kaktos pakraščio, po vieną porą abipus šios eilės. Šiek tiek panašūs į šokliavorius. Šios šeimos vorai priskiriami prie kribelinių vorų. Jie gaudo grobį ne lipniais gaudomaisiais tinklais, o švelniomis susiraizgiusiomis gijomis. Šios gijos gaminamos verpimo srityje, vad. cribellum, ir ištempiamos ant IV kojų poros priešletenėlės esančiu calamistrumu (šerių šepetėliu). Vorai rezga vamzdelio formos piltuviškus tinklus. Gyvena smėlėtame, šiltame dirvožemyje voratinkliu išklotuose žemės urveliuose. Paplitę tropikuose. Lietuvoje randama viena rūšis: boružinis storagalvis

 Kilpininkai (lot. Theridiidae, angl. Comb-footed spiders, vok. Haubennetzspinnen, Kugelspinnen) - didelė (virš 2000 rūšių ir 80 genčių) tinklus mezgančių Vorų (Araneae) šeima.

Lietuvoje 13 genčių, apie 35 rūšys. Daugiau rūšių yra pietinėse platumose, ypač tropikuose. Vorai įvairaus dydžio. Pilvelis kūgio pavidalo, įvairaus margumo, kojos paprastai ilgos ir plonos. Pagrindinės spalvos - juoda ir balta. Bendras šeimos požymis - cheliceros be dantelių, IV kojų poros letenėlės apatinėje pusėje turi 6-10 šerelių eilę. Beveik visos rūšys rezga tinklus.

Voratinkliai: Rezga dviejų rūšių voratinklius: skraidantiems ir žeme bei medžių kamienais ropojantiems vabzdžiams. Skraidantiems vabzdžiams gaudomasis tinklas netaisyklingas, nuregztas iš netvarkingai persikryžiuojančių ir įvairiomis kryptimis nusidriekiančių siūlų. Ropojantiems vabzdžiamas stato taisyklingą tinklą, kuriame lipnūs gaudomieji siūlai nukreipti į dirvos paviršių, o pats patiesalas sudarytas iš voratinklinių siūlų. Prabėgdami dirvos paviršiumi vabzdžiai prilimpa prie gaudomųjų tinklų, kurie nuo žemės atitrūksta ir auka lieka kabaroti kol susipina siūluose. Daugeliui šios šeimos vorų rūšių gaudomasis tinklas tuo pačiu yra ir guolis, todėl veisimosi periodu jame galima aptikti patelę su kiaušinių kokonu. Tačiau kartais vorai tinkluose įsitaiso specialius guolius, užmaskuotus spygliais, dirvožemio dalelėmis.

Šie vorai tarp žolių, dirvos įdubimuose, ant medžių ir krūmų šakų įsirengia šiek tiek išgaubtus kupolą ar lietsargį primenančius gaudomuosius tinklus. Virš gaubtuvo, sudarančio tankiai supintų siūlų dangą, vorai nutiesia beveik nematomas gijas. Skrisdamas vabzdys į jas atsitrenkia ir nukrenta ant gaubtuvo, kur įsivelia lipniuose jo siūluose. Apatinėje tinklo pusėje esantys pritvirtinimo siūlai laiko gaubtuvą gerai įtemptą. Voras tupi apatinėje dangos pusėje nugara žemyn. Tokioje pozoje jis vos pastebimas, nes apatinė tamsioji pusė susilieja su dirvos ir šakų fonu, o viršutinė, šviesesnioji, sunkiai įžiūrima dangaus fone. Auką pačiumpa prakąsdamas dangalą. Tačiau kai kurios įkritusios skruzdėlės (Lasius, Formica) sugeba iš spąstų pabėgti arba pasipriešina puolančiam vorui.

Rudenį šie vorai savo voratinkliais, primenančiais nedidelius baltus skrandžius debesėlius, persikrausto iš vienos vietos į kitą („bobų vasara").

Tai gausi, visame pasaulyje paplitusi vorų šeima, kurioje žinoma 562 gentys ir 4263 rūšys. Lietuvoje yra 170 rūšių.

Pasaulyje žinoma 1021 rūšis. Lietuvoje trys šios šeimos gentys, iš viso 13 rūšių:

• Skylūnėliai (Metellina)
• Gūžokai (Pachygnatha)
• Storažandžiai (Tetragnatha)

Tai ilgi ir laibi vorai, kurių kūnas šviesiai rudos spalvos, su baltai sidabrinėmis dėmelėmis. Gyvena pūšynuose, drėgnuose pievose, prie vandens. Turi labai ilgas kojas, kurių pirmos dvi poros ramybės būklėje ištiestos į priekį, ketvirtoji - atgal, o trečioji kojų pora išskėsta į šonus ir prilaiko vorą. Storažandžiai rezga nedidelius rato pavidalo tinklus su atviru centru ir aiškia laisvąja zona.

Kryžiuočiai (lot. Araneidae, angl. Orb weavers, vok. Radnetzspinnen) - vorų (Araneae) šeima.

Šioje trečioje pagal dydį vorų šeimoje yra apie 160 genčių ir virš 2800 rūšių. Lietuvoje žinomos 32 rūšys iš 16 genčių.

Šios šeimos vorai mums labiausiai žinomi iš savo apskritų taisyklingai nuaustų voratinklių, nors nevisos rūšys rezga apskritus tinklus. Kryžiuočių kojos ilgos ir storos. Pilvelis ovalinis, dažniausiai labai plaukuotas ir su tipišku įvairių kryžiaus formos piešiniu. Kiaušinėlius šie vorai deda į didelius tankius kokonus. Jų tinklai yra su lipniais siūlais, dažnai signaline gija susieti su slėptuve. Atskirų rūšių tinklai skiriasi dydžiu, spindulių skaičiumi, gaudomųjų siūlų tankumu, laisvosios zonos pločiu ir t.t. Kai kurios šios šeimos gentys gyvena pusiau socialinį gyvenimą ir sudaro kolonijas iš tūkstančių individų, kurių tinklai yra tarpusavyje susiję, pavyzdžiui, Rytų Europoje paplitusi Araneus sclopetaria. Meksikoje gyvenantys Metepiera vorai netgi kartu rezga tinklus.

Kryžiuočiai dažnai visą gyvenimą praleidžia vienoje vietoje. Išplinta rudenį, jaunikliams skraidant ant voratinklių („bobų vasarą").

Pasaulyje žinoma 102 gentys ir 2288 rūšys. Lietuvoje 9 gentys, apie 50 rūšių. Tai tamsių spalvų, su ilgomis kojomis klajojantys medžiotojai. IV-oji kojų pora ilgiausia. Gaudomųjų tinklų nerezga. Išskyrus retas išimtis grobį gaudo ne tinklais, bet prisėlina arba tyko nejudėdami vienoje vietoje, kol auka pati prisiartina ir ją pačiumpa šuoliu. Didžiosios rūšys įsirengia žemėje urvelius, kuriuos iškloja verpalais. Šiuose urveliuose vorai dieną slepiasi, o naktį jų priedangoje laukia grobio. Visgi didesnė plėšriavorių dalis yra aktyvūs dieną.

Aptinkami atvirose ir saulėtose vietose, o taip pat vandens telkinių pakraščiuose, kopose, pievose, miškuose, laukuose, daržuose ir soduose. Ypač aktyvūs šiltomis ir sausomis dienomis. Aktyvumas labai priklauso nuo oro sąlygų ir augmenijos, taip pat nuo voro išsivystymo stadijos. Todėl vienoje vietoje galima jų rasti labai daug. Patinėliai aktyvesni per poravimąsi (gegužės mėn.) ir, praėjus po kopuliacijos dviem mėnesiams, žūsta. Patelės žūsta rudenį. Daugumos rūšių jaunikliai peržiemoja, todėl randami anksti pavasarį. Patelės nešiojasi rutuliškus ir truputį suplotos formos kokonus, kurie pritvirtinami prie voratinklinių karpučių. Išsiritusius jauniklius dar savaitę patelės nešiojasi ant savo pilvelio.

Pilkasis pasalūnas (Arctosa cinerea Fabricius, 1777) - įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Guolininkai (lot. Pisauridae) - vorų (Araneae) šeima.

Pasaulyje apie 400 rūšių. Lietuvoje - 2 gentys, 3 rūšys. Savo išvaizda šiek tiek panašūs į plėšriavorius, bet nuo jų skiriasi akių išsidėstymu. Kiaušinėlių kokoną nešiojasi cheliceromis.

• Plūdvoriai (Dolomedes) - virsutinis paveikslelis
• Guolininkai (Pisaura) - apatinis paveikslelis

Lūšiavoriai (lot. Oxyopidae, angl. Lynx spiders, vok. Scharfaugenspinnen, Luchsspinnen) - vorų (Araneae) šeima.

Pasaulyje žinomos 9 gentys ir 408 rūšys, iš jų labai daug gyvena tropikuose. Europoje paplitusios tik trys rūšys. Vorų visos 8 akys išsidėsčiusios keturiomis skersinėmis linijomis. Turi nepaprastai gerą regėjimą. Kojos apaugusios ilgais dygliais. Kūnas raudonai rudos spalvos, su baltų plaukelių raštu.

Vorai aktyvūs dieną, gaudomųjų tinklų neverpia, grobį pagauna šuoliu. Gyvena ant žemesnių augalų šiltose ir atvirose vietose. Patelės rutulio formos balto šilko kiaušinėlių kokoną padeda augalų viršūnėse ant stambesnių šakelių išsišakojimų. Lytiškai subręsta po 2 metų.

Lietuvoje 1 rūšis: Raštuotasis lūšiavoris (Oxyopes ramosus)

Pasaulyje žinoma 12 genčių, 154 rūšys. Vorai nedaro tinklų, o verpia atskiras gijas. Maitinasi tik vorais, kurie gali būti didesni už juos pačius. Savo grobį čiumpa žaibiškai, sušvirkščia paralyžuojančius nuodus ir per įkandimo vietą iščiulpia. Dažniausiai šie vorai ir aptinkami voro, kurį jie ką tik suėdė, tinkle.

Ero genties rūšys atskiriamos viena nuo kitos pagal pilvelio formą ir spalvą, krūtinės skydo piešinį. Pilvelis storas, turi vieną ar dvi kuprų poras. Vorų kojos ilgos, žieduotos ir dygliuotos. Patelė deda 7-9 kiaušinėlius į meistriškai pagamintą, lašo formos kokoną, kuris ilgu stiebu pritvirtinamas ant šakų ir kitų augalų dalių. Patelė jaunikliais nesirūpina.

Lietuvoje dvi rūšys:  1. dygusis šeriuotvoris, 2. dvikupris šeriuotvoris

Piltuvininkai (lot. Agelenidae, angl. Funnel web spiders, cobweb spiders, vok. Trichternetzspinnen, Trichterspinnen) - vorų (Araneae) šeima.

Pasaulyje 487 rūšys ir 38 gentys. Lietuvoje 2 gentys: piltuvininkas (Agelena) ir kampavoris, naminis voras (Tegenaria).

Visos 8 akys išsidėsčiusios dvejose eilėse. Verpimo speneliai dvinariai, ilgi. Kojos ilgos. Tarp žolių ir pastatų kampuose rezga piltuvėlio pavidalo tinklus su gale esančiu gaudomuoju urveliu, kuriame jie tykoja grobio.

Sidabriukai (lot. Cybaeidae, angl. Water spiders, vok. Gebirgstrichterspinnen) - vorų (Araneae) šeima.

Vorai visą gyvenimą gyvena vandenyje. Rezga tarp vandens augalų oro gaubtuvėlius. Voras iš vandens iškiša pilvelį, paima deguonies burbulą ir nutempia jį į oro gaubtuvą, kuriame telpa nuo 10 iki 12 oro burbulų. Šiuose gaubtuvuose vorai maitinasi, dauginasi ir prižiūri jauniklius.

Pasaulyje žinoma 12 genčių ir apie 150 rūšių. Lietuvoje gyvena viena rūšis - vandeninis sidabriukas (Argyroneta aquatica, angl. Water spider, vok. Wasserspinne).

Voras aptinkamas stovinčiuose ar lėtai tekančiuose vandenyse, tvenkiniuose, kūdrose su turtinga augmenija. Maitinasi vabzdžių lervomis, erkėmis. Gali skaudžiai įkąsti.

Dirvavoriai (lot. Hahniidae, angl. Dwarf sheet spiders, Lesser cobweb spiders, vok. Bodenspinnen) - vorų (Araneae) šeima.

Pasaulyje apie 150 rūšių. Tai labai maži (1,3-3,0 mm) vorai, gyvenantys drėgnose vietose, samanose, po lapais, taip pat prie vandens. Tarp akmenų, dirvos plyšiuose, samanose įsirengia nedidelius voratinklius.

Nuo kitų vorų šeimų skiriasi voratinklinių karpučių skaičiumi ir išsidėstymu. Visos trys voratinklinių karpučių poros išsidėsčiusios skersinėje linijoje: priekinės užima vidurinę, užpakalinės - šoninę ir vidinės - tarpinę dalį. Patelių epigyna išsivysčiusi silpnai, truputį išgaubta į priekį.

Lietuvoje rastos penkios rūšys.

Pasaulyje apie 500 rūšių. Lietuvoje 7 rūšys, priklausančios 4 gentims.

Šeimai priklauso maži vorai, kurių dydis apie 2-5 mm. Pagrindinė spalva tamsiai ruda, pilvelio viršus su įvairiais šviesiais raštais.

Ant sienų, tvorų, sausų žolių viršūnėse, ant medžių šakų ir kamienų, o taip pat ant atskirų stambių lapų stato nedidelius kribelinius gaudomuosius tinklus, kurie signaliniu siūlu sujungti su voro slėptuve. Į tokius tinklus įkliuvę vabzdžiai sulaikomi lipniais gaudomaisiais siūlais. Gyvenimo trukmė - vieneri metai. Dauguma rūšių poruojasi vasarą. Patinėlis ir patelė iki kiaušinėlių padėjimo gyvena kartu viename tinkle. Gyvena įvairiuose biotopuose: pievose, gyvatvorėse, miškuose. Rūšys atskiriamos sunkiai.

Pasaulyje apie 500 rūšių iš 56 genčių. Europoje ir Lietuvoje randama viena rūšis: 

Miškinis gležnavoris (Anyphaena accentuata). Naktiniai gyvūnai. Dienomis tūno urvelio formos slėptuvėje, kuri yra su dviem angomis ir įrengta susuktame lape. Gyvenamajame urvelyje patalpinamas ir iš puraus voratinklinio audeklo padarytas kiaušinių kokonas. Lytiškai subrendę vorai randami gegužės-birželio mėn. Gyvena daugiausia miškuose ant medžių ir krūmų.

Grumstavoriai (lot. Liocranidae, angl. Running foliage spiders, vok. Feldspinnen) - vorų (Araneae) šeima.

Tai naktiniai gyvūnai. Gaudomųjų tinklų nerezga, naktimis slankioja kaip maži plėšikai ieškodami aukos, o dieną slepiasi tarp samanų, po medžių žieve. Labai įdomus varpelninkų genties kokonas. Jis - apverstos taurelės ar varpelio formos, su trumpu koteliu pritvirtintas prie žolės stiebelio. Kokonas suregztas iš storesnių siūlų ir inkrustuotas dirvožemio dalelėmis, kurios maskuoja jį aplinkoje ir saugo nuo parazitinių ichneumonidų. Neretai į šiuos kokonus savo pailgus baltus kiaušinėlius po vieną ar krūvelėmis sudeda Gelis genties plėviasparniai. Po kelių dienų išsiritusios lervos sunaikina voro kiaušinėlius, keletą kartų neriasi, virsta lėliukėmis, o suaugęs vabzdys pragriaužęs skylutę palieką kokoną. Varpelninko kokonas sudarytas iš dviejų dalių. Viršutinė dalis - kiaušinėlių kamera, kurioje voras padeda 40-60 baltai geltonų kiaušinėlių. Apatinėje dalyje yra nėrimosi kamera išsiritusiems jaunikliams, kurie pradeda ristis po mėnesio. Į šią kamerą patenkama pro mažą angelę. Po to jaunikliai prakanda kokono apvalkale skylutę ir vienas po kito išlenda į lauką. Tai atsitinka liepos mėnesį. Kokonus vorai įsirengia balandžio - gegužės mėn. Juos galima rasti vandens telkinių pakraščiuose, ant eglių, pušų ir krūmų šakų. Pasaulyje apie 300 rūšių. Lietuvoje 4 gentys, 10 rūšių.

Pasaulyje yra 1500 šių vorų rūšių. Lietuvoje - 2 gentys: diegliavoriai (Cheiracanthium) ir maišavoriai (Clubiona).

Šie vorai šviesių spalvų. Daugumos rūšių galvakrūtinė ovalios iki kriaušės formos, galvos dalis kiek atsikišusi. 8 akys yra mažos, perlamutrinės, dažnai išsidėsčiusios dviem eilėmis. Pilvelis dažnai ovalinis iki smailėjančio, apaugęs trumpais plaukeliais, kurie sudaro daugiau ar mažiau ryškų raštą. Ventralinėje pilvelio pusėje maždaug per vidurį tarp plaučių stigmų ir verpimo spenelių yra mažas įdubimas. Kojos gana ilgos, plonos, dažnai vienspalvės, su 2 nageliais. IV-oji kojų pora beveik visuomet ilgesnės už visas kitas. Verpimo speneliai gana ilgi, šalia vienas kito, užpakaliniai plonesni už priekinius.

Gyvena ant žolių, medžių ir krūmų lapų, po medžių žieve. Medžioja naktį. Žaibiškai puola auką, kai ši prisiartina arba, prisėlinęs prie jos, nusitempia į saugesnę vietą sudoroti. Rezga maišo formos gyvenamuosius tinklus. Keletas rūšių žemėje kasa urvelius, kuriuos iškloja verpalais. Gyvenamieji maišeliai yra su dviem angomis, kurias žiemojimo ar kiaušinėlių saugojimo metu vorai apraizgo verpalais. Šiuose maišeliuose oro temperatūra ir drėgmė pastovi, jie beveik nepraleidžia vandens. Manoma, kad šios gūžtos perduoda cheminius ir vibratorinius signalus poravimosi metu. Gresiant pavojui vorai greitai bėga lygiu lapų paviršiumi, samanomis ir akmenimis, kadangi kojų letenėlės ir priešletenėlės yra apaugusios kibiais plaukeliais.

  Plokščiavoriai (lot. Gnaphosidae, angl. Ground spiders, vok. Glattbauchspinnen, Plattbauchspinnen) - vorų (Araneae) šeima.

Pasaulyje apie 2000 rūšių. Lietuvoje 9 gentys, apie 25 rūšys. Šios šeimos vorai vienspalvės tamsios spalvos, rudi ar juodi, pilvelis apaugęs trumpais plaukeliais. Voratinklinės karputės gana ilgos, vamzdelio formos. Užpakalinės vidurinės akys netaisyklingos. Jos gali būti ovalinės, trikampės arba labai sumažėjusios.

Gyvena po akmenimis, paklotėje, samanose, po medžių žieve ir kelmuose. Aktyvūs naktį. Daugelis rūšių įsirengia voratinklinę slėptuvę, kurioje dieną slepiasi. Lytiškai subrendę vorai randami I pusmetyje. Patinėliai pasigamina savo gyvenamuosius maišus prie pat dar lytiškai nesubrendusių patelių, su kuriomis vėliau poruojasi. Po poravimosi patinėlis skubiai dingsta. Vasarą patelė pasigamina storasienį kiaušinėlių kokoną, kurį paslepia plyšiuose.

Pasaulyje žinoma 2042 rūšys, priklausančios 164 gentims. Lietuvoje apie 25 rūšys, 8 gentys. Tai plokšti, iki vieno centimetro dydžio rudi vorai, kurių pirmosios dvi kojų poros tvirtesnės ir ilgesnės už likusias. Bėgioja į šonus ir atgal, todėl šiek tiek primena krabus.

Gaudomųjų tinklų nerezga. Grobį pagauna tykodami ant žiedų ir lapų. Neretai toje pačioje vietoje pratūno ištisas dienas ir savaites. Labai pastabūs. Užtenka šiek tiek prisiartinti ar mostelėti ranka, voras tuoj pat pasislepia po lapu ar žiedu. Prie savo aukos prisėlina nepastebimai, lėtai, akimirksniu pačiumpa priekinėmis kojomis ir įkanda į sprandą. Nuodai labai veiksmingi, net ir tokie apsiginklavę gyvūnai kaip bitės ir kamanės nesugeba panaudoti savo nuodingo geluonies.

Kai kurios krabvorių rūšys (geltonasis žiedvoris - Misumena vatia ir įvairiaspalvis krabvoris - Thomisus onustus) pasižymi puikia slepiamąja spalva. Jų aukomis tampa kitų šeimų vorai, žiedus lankantys vabzdžiai.

Patelė padeda smėlio spalvos kiaušinėlius tarp žolių stiebelių ar lapų iš storesnio verpalo padarytame krepšelio formos kokone.

Visi krabvoriai yra labai baikštūs, bet patelė ir gręsiant pavojui nepalieka kokono. Jį saugo ištisas savaites nesimaitindama. Pajutusi, kad jaunikliai išsirito, prakanda storą kokono apvalkalą ir šitaip padeda jauniems vorams išsilaisvinti. Rudenį jaunikliai užlipa ant žolių viršūnių, pakelia pilvelį ir leidžia voratinklinį siūlą, su juo atitrūkę su vėjo pagalba keliauja. Tokius baltus skraidančius debesėlius galima matyti "bobų vasarą".

 Voru Apvaisintos patelės maždaug po 2-6 savaičių pradeda dėti kiaušinėlius. Speciali voratinklinių karpučių liauka gamina voratinklinę medžiagą, kurią panaudoja kiaušinėlių kokonui. Daugumos vorų rūšių kokone būna keliasdešimt kiaušinėlių, o kai kurie tarantulai jų gali turėti net 300-700. Patį paprasčiausią kiaušinėlių kokoną gamina virpūnėlis (Pholcus). Jis susideda tik iš padrikų voratinklio siūlų, todėl per jį gerai matosi patys kiaušinėliai. Tačiau kitų vorų kokonas sudarytas iš dvigubos sienelės ir gerai užmaskuojamas. Piltuvininkų (Agelenidae), plokščiavorių (Gnaphosidae) kokonas plokščias, lęšio pavidalo, ir gana priplotas prie kokio nors substrato. Neretai jo paviršius būna pridengtas dirvos dalelėmis, smulkiais šapeliais ar šakelėmis. Rutulio formos kokoną gamina kryžiuočiai (Araneidae) ir plėšriavoriai (Lycosidae)

  Voratinklis - vorų rezgamas tinklas. Pilvelyje yra voratinklinės liaukos, kurios išskiria ore stingstančią baltyminę medžiagą - voratinklinį šilką, iš kurio daromas voratinklis. Voras kryžiuotis turi septynių rūšių liaukas, gaminačias skirtingas šilko rūšis. Vienos jų skirtos specifinėms tinklo dalims padaryti, grobiui suvynioti, kiaušinių kokono gamybai. Dalis liaukų išskiria lipnią medžiagą, kuria padengiami gaudomieji siūlai.

Verpimo karpučių viršūnėse yra mikroskopiniai verpimo vamzdeliai, kurie išskiria vieną šilko giją. Jų yra labai daug. Dėl to mums matomas voratinklio siūlelis susidaro iš daugybės plonų susuktų gijų. Visas voratinklio siūlas gali būti iki 45 metrų ilgio ir 2-4 mikrometrų storio.

Ploniausias voro šilko siūlelis yra atsparesnis tempimui nei atitinkamo storio plieno viela. Sakoma, kad elastinga, stipri 1 mm skersmens gija gali išlaikyti iki 250 kilogramų.

Voratinklis su lipniais karoliukais

 Gaudomuosius tinklus vorai audžia labai įvairiai, kiekviena rūšis savaip. To paties tinklo gijos yra labai skirtingos. Vienos jų storos, kitos purios, trečios lipnios. Ant storesnių spindulinių gijų spirale išsidėsčiusios lipnios gijos. Klijai dengia jas ne ištisai, todėl toks tinklas ankstų rasotą rytą atrodo lyg būtų nusėtas smulkių karoliukų. Prie tokių lipnių siūlų sparnais bei kojomis ir prilimpa vabzdžiai. Voras tinklą daro labai stropiai, užpakalinių kojų pagalba, kurios turi specialų nagelį ir į šukas panašius šepetukus. Voratinklių darymas yra viena priežasčių lėmusių vorų sėkmę gamtoje. Jie geba panaudoti voratinklinį šilką ir kitoms funkcijoms atlikti, kurios labai padeda vorams kovoje už būvį. Iš šilko jie pina ne tik gaudykles, bet ir slėptuves, ‘lizdus', taip pat jo pagalba keliauja pavėjui ir taip išplinta naujose vietose.

Voro kryziuocio voratinklis

  Gražiausią ir taisyklingiausios formos tinklą rezga vorai kryžiuočiai. Atskirų rūšių tinklai skiriasi ne tik savo dydžiu, o ir skirtingu spindulių skaičiumi, jų išsidėstymu. Voratinklius jie daro tarp gretimų medžių ar šakų. Voras tūno galva žemyn dažniausiai tinklo viduryje, ten, kur siūlai nelipnūs arba netoliese susiranda nuošalią slėptuvę ir į ten nuo voratinklio nuveda signalinį siūlą. Įkliuvusį grobį kryžiuotis, kaip ir naminis voras, apvynioja voratinkliu ir cheliceromis suleidžia paralyžuojančių nuodų dozę. Rudenį ir ypač ‘bobų vasarą' šie vorai prisitaikę išplisti šilkinių siūlų pagalba.

Lietuvos gausiausia vorų šeima - gaubtatinklininkai mezga dvejopus tinklus. Vieni jų stato visai mažytes, netaisyklingas gaudykles, kuriomis pasigauna smulkias erkes, amarus, uodus ar museles. Kiti šios šeimos atstovai tarp žolių, dirvos įdubimuose, ant medžių ir krūmų šakų daro plokščius, truputi išgaubtus, panašius į hamaką tinklus. Virš tinklo jis vertikaliai ištempia plonas nematomas gijas. Skrendantys vabzdžiai atsitrenkia į jas ir nukrenta į tankiai supintą gaudyklę, susipainioja siūluose ir tampa lengvu voro grobiu. Voras dažniausiai kybo nugara žemyn, tokioje pozoje jis vos pastebimas, nes tamsi apatinė pusė susilieja su dirvos ir šakų fonu, o viršutinė, šviesi, sunkiai pastebima melsvo dangaus fone. Šiam, rodos visai smulkučiui vorui nedaugelis susipainiojusių tinkle vabzdžių gali pasipriešinti. Kiek dažniau iš šių voratinklių sugeba pabėgti skruzdėlės. Jauni gaubtatinklininkai gerai plinta savo voratinklių pagalba, kurie vėjo gūsio nešami primena mažytį baltą skrendantį debesėlį. Tokiu būdu šie vorai gali gerokai išplėsti savo apgyvendintą teritoriją.

 Kiekvienas gamtos mylėtojas neturėtų praleisti progos susipažinti su įdomiu vorų pasauliu. Ši gyvūnų grupė Lietuvoje ištirta nepakankamai. Iki šiol žinoma apie 400 rūšių, tuo tarpu kaimyninėse šalyse jų rasta 500-700. Vorų biologija labai įdomi. Užtenka pora minučių stebėti voratinklio statybą, kad suprastum, koks voras puikus architektūros žinovas, statybininkas ir medžiotojas.

 Neverpiamas, neaudžiamas, o visgi drobulė. Kabo tinklelis - ne rankų darbelis. Ant lubų kertelėj - ne rankom dirbta.

 Achaearanea lunata

Agalenatea redii

Diaea dorsata

Araniella cucurbitina

Dictyna arundinacea

Dolomedes fimbriatus

Enoplognatha ovata

Tetragnatha pinicola

 Visas būrys vorų kryžiuočių išvyko iš Australijos į JAV, ir tai tik pirmasis jų tolimos kelionės į kosmosą etapas. Kitą savaitę iš Kanaveralo kyšulio kils erdvėlaivis, o jame - vorai, kurie bus stebimi, kaip nesvarumo būklėje jiems seksis megzti tinklus. Tiesa, tai bus ne pirmieji kosmosą aplankę voragyviai. Dar 1973 metais amerikiečiai buvo nusiuntę į orbitą du kryžiuočius Anitą ir Arabelą.

Tačiau dabartiniai, kaip tikisi Melburno zoologijos sodo specialistas Patrickas Honanas, matyt, bus pirmieji sveiki sugrįžę iš kosmoso vorai. Mat Anita ir Arabela nugaišo iš bado. Šį kartą vorai turės maisto - vaisinių muselių bus daug. Be to, kiekvienas voras turės savo atskirą gyvenamąją patalpą, mat šios genties padarai mielai ryja vienas kitą.

Iš Melburno iškeliavo 30 vorų, bet tik 8 iš jų, judriausi, kils erdvėlaiviu į orbitą, kur skries aplink Žemę 16 parų.

Vorai kryžiuočiai gyvena maždaug metus. Išvykusieji iš Melburno yra tik aštuonių savaičių.