Kas yra Planeta ?

Planeta - (senovės lietuvių planetos pavadinimas žvėrynė) - dangaus kūnas kuris (a) sukasi apie žvaigždę (tame tarpe Saulę), (b) turi pakankamą masę, kad jo paties gravitacija nugalėtų sukimosi jėgas, taigi jis įgautų hidrostatinės pusiausvyros formą (taptų beveik apvalus), ir (c) yra išvalęs kaimyninę erdvę aplink savo orbitą.

Žinomos aštuonios Saulės sistemos planetos:

Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Išorinės planetos yra dujinės milžinės. Aplink Saulę planetos skrieja elipsinėmis orbitomis. Plika akimi nakties danguje gerai matomi Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas.Planetos milžinės turi žiedus...

  Žemė - Saulės sistemos planeta. Pagal atstumą Žemė yra trečia nuo Saulės, penkta pagal masę. Žemės amžius yra apie 4,57 milijardai metų.

   Jūros ir vandenynai sudaro 71% viso Žemės paviršiaus, o sausuma teužima tik 29%. Sausumos paviršiuje yra nelygumų - kalnų, daubų ir panašiai Tačiau net didžiausi kalnai bei vandenynų gyliai, palyginus su visos Žemės dydžiu, yra labai maži. Dėl to bendra Žemės forma priimta laikyti tą, kurią sudaro ramus jūrų ir vandenynų paviršius, tariamai pratęstas per žemynus. Toks paviršius vadinamas lygio paviršiumi. Tyrimais nustatyta, kad teorinis Žemės paviršius yra elipsoidas, t.y. figūra, kuri gaunama sukant elipsę apie jos mažąją ašį.

   Žemė turi gana stiprų magnetinį lauką, kurio ašis pakrypusi į Žemės sukimosi ašį 11,5° kampu, bet ji pamažu keičiasi. Be to, magnetiniai šiaurės ir pietų poliai per paskutinį milijoną metų kelis kartus susikeitė vietomis.

Mėnulis - vienintelis Žemės gamtinis palydovas ir artimiausias jai kosminis kūnas. Antras (po Saulės) pagal spindesį (pilnaties metu jo ryškis -12.7) kosminis kūnas. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje.

Mėnulis skrieja aplink Žemę elipsine orbita, todėl nuo jos būna ne vienodu atstumu. Arčiausiai priartėja iki 363 300 km, o nutolsta iki 405 500 km. Skriedamas savo orbita Mėnulis pamažu tolsta nuo Žemės (3,8 cm per metus), todėl gali ateiti toks laikas, kai Mėnulis paliks Žemę.

Judėdamas aplink Žemę Mėnulis priklausomai nuo Saulės apšvietimo matosi vis kitoks - tai pilnas, tai tik pjautuvas į vieną ar į kitą pusę bežiūrintis - matosi vis kita Mėnulio fazė.

Saulė - žvaigždė, kurios sistemoje yra ir Žemė, ryškiausias mūsų dangaus objektas. Žemė ir kitos Saulės sistemos planetos, tiek sudarytos iš kietos medžiagos, tiek dujų milžinai, skrieja aplink Saulę. Kiti kūnai, skriejantys aplink Saulę dėl jos gravitacinės traukos, yra asteroidai, kometos ir kometoidai, transneptūniniai objektai ir, be abejo, dulkės.   Išskyrus nedideles išimtis (branduolinė energija), Saulė yra vienintelis energijos šaltinis Žemei, ir beveik visos gyvybės rūšys priklauso nuo fotosintezės, kuri galima tik dėl Saulės energijos. Nors Žemė skrieja aplink Saulę, stebėtojas, esantis Žemėje, mato priešingą vaizdą - dangaus skliaute Saulė juda iš vieno žvaigždyno į kitą ir taip per metus apeina visus Zodiako žvaigždynus. Saulę geriausia yra stebėti teleskopu, naudojant specialius filtrus (dėl labai didelio srūvančio energijos kiekio), neturint filtro galima projektuoti vaizdą ant balto popieriaus lapo, o neturint stebėjimui reikalingų prietaisų galima stebėti tiesiog per užtamsintą stiklą. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad tiesiogiai žiūrėti į Saulę negalima, - žmogus gali visam laikui prarasti regėjimą.

 Merkurijus (sen. lietuvių pavadinimas Saulės dukra Vaivora) - artimiausia Saulei planeta. Pati pirmoji.

Merkurijus aplink Saulę skrieja ištęsta elipsine orbita. Merkurijaus skersmuo 2,6 karto, o masė 18 kartų mažesnė negu Žemės. Merkurijus apskrieja saulę per 88 dienas, o apie ašį apsisuka per 59 dienas.

Aptikta labai reta Merkurijaus atmosfera. Merkurijaus magnetinis laukas maždaug 300 kartų silpnesnis negu Žemės.

Palydovų Merkurijus neturi.

Venera - antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta. Po Mėnulio, tai antrasis pagal šviesumą objektas naktiniame danguje (iki -4,6 ryškio), maksimumą pasiekiantis tuoj pat po saulėlydžio arba prieš pat saulėtekį.

Venera - vidinė Saulės sistemos planeta ir, žiūrint iš Žemės, nuo Saulės niekad nenutolsta toliau nei 47,8°.Ši planeta, turinti kietą dangą, kartais dar vadinama Žemės seserimi dėl dydžio ir sudėties panašumo.

Venerą nuolat dengia storas nepermatomas, gerai šviesą atspindintis debesų sluoksnis, todėl įprastomis sąlygomis negalima pamatyti jos paviršiaus.  ----->

Veneros atmosfera yra tankiausia iš Žemės tipo planetų, ją sudaro daugiausia anglies dioksidas, o atmosferos slėgis planetos paviršiuje yra 90 kartų didesnis nei Žemėje.Paviršiuje aptinkami vulkaninio aktyvumo požymiai ir gali būti, kad Veneros ugnikalniai iki šiol yra aktyvūs.

Marsas (sen. lietuvių pavadinimas Žiezdrė) - ketvirtoji pagal atstumą nuo Saulės ir septinta pagal dydį Saulės sistemos planeta. Iš Žemės matomas plika akimi kaip ryški rausvos spalvos žvaigždė. Dėl rausvo atspalvio žvelgiant iš Žemės kartais vadinama "raudonąja planeta".

Marsas skrieja aplink Saulę elipsine orbita vidutiniu 24,1 km/s greičiu.Saulę jis apskrieja per 1,9 metų (687 Žemės paras). Vidutinis atstumas nuo Marso iki Saulės yra 228 mln. km (1,52 a.v.).

Paros trukmė Marse yra tik pusvalandžiu ilgesnė nei para Žemėje (24,62 val).Marse, kaip ir Žemėje, keičiasi metų laikai. Atmosfera labai reta, jos slėgis 170 kartų mažesnis nei Žemėje

Temperatūra ties planetos pusiauju naktį nukrinta iki 170 K (-103°C), dieną pakyla iki 290 K (+17°C); ties ašigaliais vidutinė temperatūra vasarą būna apie -75°C, žiemą - apie -125°C.

Jupiteris (sen. lietuvių pavadinimas Indraja) Romėnų mitologijoje vyriausias dievas. Tai yra penktoji pagal nuotolį nuo Saulės sistemos planeta, dujinė milžinė. Turi žiedų sistemą.

Kaip ir kitos planetos, Jupiteris aplink Saulę skrieja ištęsta elipsine orbita, kurios viename židinyje yra Saulė. Jupiteris Saulę apskrieja per 11,86 Žemės metų.

Planetą gaubia tanki atmosfera, susidedanti iš molekulinio vandenilio (87%), helio (13%), metano, amoniako, anglies monoksido, ciano, fosfino, erano, acetileno ir vandens garų priemaišų. Atmosferoje yra keli debesų sluoksniai, sudaryti iš amoniako, amonio hidrosulfido ir ledų kristalų. Rudą, geltoną ir raudoną atspalvius debesims suteikia sieros ir fosforo junginiai. Jupiteris neturi kieto paviršiaus.

Saturnas (senovės lietuvių vadintas Sėlija) - antra pagal dydį (po Jupiterio) ir šešta pagal atstumą nuo Saulės planeta. Saturnas matomas plika akimi, dėl to žinomas nuo senovės. Ženklas: ♄

Saturnas nuo Saulės vidutiniškai nutolęs per 1429 mln. km Aplink Saulę apsisuka per 29,64 metus.Turi žiedų sistemą.

Saturnas priklauso didžiosioms dujų planetoms. Jo atmosfera kaip ir Jupiterio susideda daugiausia iš vandenilio ir helio, tačiau kitokiu santykiu. Jeigu Jupiterio atmosferoje šie elementai yra panašiu santykiu kaip ir Saulėje, tai Saturne helio dalis yra žymiai mažesnė.

Planetos masė 95 kartus viršija Žemės masę. Šiauriniame poliuje stebėta šešiakampė debesų sistema.

 Uranas - Tai septintoji pagal atstuma planeta, kuri pirmoji buvo atrasta pro teleskopą.

Uranas - planeta milžinė - jos skersmenyje būtų galima išrikiuoti 4 Žemės dydžio planetas, o iš planetos masės padaryti 14 Žemės dydžio planetų. Planetos pusiaujo posvyris į orbitą beveik 90° laipsnių, todėl Uranas rieda tartum kamuolys, atsukdama į Saulę tai vieną, tai kitą šoną. Vienoje pusėje būna ilga diena, kitoje ilga naktis.

Urano atmosfera susideda iš 82% vandenilio, 15% helio, 2% metano, taip pat amoniako. Paviršių pastoviai dengia debesys. Jie sudaryti iš amoniako ledo, vandens ledo, metano ledo ir amonio hidrosulfido kristalėlių.planetos paviršiuje siaučia smarkūs ~ 100 km/s vėjai, sužinota, kad į erdvę Uranas išspinduliuoja 13% daugiau šilumos, negu jos gauna iš Saulės. Tai įrodo, kad planeta turi vidinį energijos šaltinį. Uranas taip pat turi magnetinį lauką, kuris yra 2 kartus silpnesnis už Žemės

 Neptūnas - Saulės sistemos išorinė planeta, aštunta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita vidutiniu 5,4 km/s greičiu. Plika akimi yra nematomas.

Neptūno atmosfera susideda iš vandenilio, helio, metano, amoniako. Paviršių nuolatos dengia debesys. Atmosferos geometrinis albedas 50%. Neptūno temperatūra 38 K. Paviršių veikiausiai dengia plonas amoniako ir metano vandenynas.

Neptūno vidutinis atstumas nuo Saulės - 4497 milijonai kilometrų. Apskaičiuota, kad jo atmosferos temperatūra lygi -210 °C.  Neptūno skersmuo - 49 500 km. Jo paros ilgumas - 16 valandų 7 minutės, o metai trunka 165 Žemės metus. Iš kosmoso Neptūnas atrodo mėlynas, nes jo atmosferos metanas sugeria raudoną šviesą.

Didžioji Juodoji Dėmė Neptūno vandenilio, helio ir metano atmosferoje yra milžiniška - joje tilptų Žemė.

Juodoji skylė arba juodoji bedugnė - kosminis darinys, kurio paviršiuje traukos jėga stipresnė už kritinę reikšmę, kuriai esant šviesa dar gali palikti objekto paviršių. Gravitacinės traukos jėga tos pačios masės objektui stiprėja mažėjant jo spinduliui. Objektas nebūtinai turi būti didelis: suspaudus Žemę į kelių milimetrų skersmens kamuoliuką, ji taip pat pavirstų maža juodąja skyle.

Aptikimas: Juodoji skylė tiesiogiai nematoma, nes šviesa negali jos palikti. Tačiau į ją krintančios dalelės spinduliuoja stiprų rentgeno spinduliavimą, kurį galima stebėti. Viena fizikos paslapčių yra kaip skylei pavyksta „praryti" ją supančią medžiagą: pagal įprastinius gravitacijos dėsnius, ji tiesiog turėtų suktis orbita aplinkui, nenukrisdama žemyn. Gravitacija, net ir labai stipri, pati viena „nukritimo" paaiškinti negali. Manoma, jog arba šiame procese dalyvauja stiprūs elektriniai bei magnetiniai laukai [1], arba, galbūt, greta juodosios skylės pasireiškia specifiniai, kasdienėje aplinkoje nestebimi fizikos dėsningumai (kūno orbita greta juodosios skylės jau nebėra elipsė).

Dydziai: Žinomos nedidelės juodosios skyles (iki 20 saulės masių), susidariusios iš atgyvenusių žvaigždžių. Galaktikų centruose yra itin didelių (daugelis tūkstančių saulės masių) skylių. Nėra aišku, kaip jos atsirado - galbūt iš labai senos kartos pirmųjų žvaigždžių, kurios buvo daug didesnės už dabartines [2]. Nėra žinoma, ar egzistuoja tarpinio dydžio skylės.

 Paukščių Takas - šviesi juosta stebima danguje. Šiuo vardu taip pat yra vadinama žvaigždžių sistema - spiralinė galaktika su keliomis diske susisukusiomis vijomis, kurioje yra Saulė. Iš esmės Paukščių Takas - tai mūsų Galaktikos (vadinamos Paukščių Tako Galaktika) pagrindinės plokštumos projekcija dangaus sferoje.

Paukščių Takas susidarė, po Didžiojo Sprogimo praėjus kokiems 5 milijardams metų. Didžiulis vandenilio ir helio debesis dėl traukos jėgos poveikio pradėjo spaustis. Dujos centre telkėsi krūvon, kol sutankėjo tiek, kad galėjo pradėti formuotis žvaigždės. Ši progalaktika pradėjo suktis, o greičiui didėjant, išorinė zona susiplojo ir įgijo disko formą. Palaipsniui susiformavo pagrindiniai Paukščių Tako dariniai, kaip antai kuokštuotos, į sruogas panašios vijos. Mokslininkai, tyrinėjantys kitų galaktikų atsiradimą, mano, kad galaktikos, kurios besiformuodamos sukasi lėtai, tampa netaisyklingomis arba elipsinėmis galaktikomis.

Paukščių Take yra apie 200 milijardų žvaigždžių.

Saulės Sistemą šviesa pereina per 12 valandų, o Paukščių Taką - per 100 000 metų.

Artimiausią Paukščių Takui Šaulio galaktiką į gabalus plėšo mūsų Galaktikos traukos jėga.

Spėjama Paukščių Tako forma. 

Pagal mineralinę sudėtį meteoritai skirstomi į:  akmeninius, geležies-akmeninius, geležinius.

Didžioji dalis akmeninių meteoritų - chondritai. Chondritais vadinami dėl juose esančių chondrulių, sferiškų silikatinių darinių. Chondrulių skersmuo nedidelis - vos iki 1 mm, bet kartais pasitaiko ir didesnių. Chondrulės dažniausia būna tokios pačios cheminės sudėties kaip ir rišančioji medžiaga, skiriasi tik kristalinė jų struktūra. Manoma, kad chondritai susidarė planetiniame ūke, netoli Saulės, vukstant kondensaciniams ir akreciniams procesams. Achondritinių meteoritų yra žymiai mažiau. Tai greičiausia kitų planetų (protoplanetų?) asteroidų skeveldros. Geležiniai meteoritai sudaryti iš geležies-nikelio lydinio. Geležiniai-akmeniniai meteoritai yra tarpinė klasė tarp akmeninių ir geležinių meteoritų.