Dėmesio šunų maras Marą gerai atsimena visi, auginę šunis prieš 8 - 10 metų. Tuo metu ši liga nusinešė tikrai daug mūsų augintinių gyvybių ir žmonės, nors kartą su tuo susidūrę, išmoko ilgam - šunis reikia skiepyti! Praėjus epidemijai maras buvo užmirštas ir didžiausią pavojų kėlė parvovirusas, ypač pavojingas mažiems šuniukams. Vyresnio amžiaus šunys vis dažniau likdavo neskiepyti. Šiuo metu vėl diagnozuojami maro atvejai, su šiek tiek pakitusia klinika, pradžioje klaidinusia ir veterinarijos specialistus ir gyvūnų augintojus. Ši liga yra labai užkrečiama ir labai pavojinga. Net laiku pradėjus gydymą tik nedaugelį šunų pasiseka pagydyti. Dauguma gaišta arba juos tenka eutanazuoti norint nutraukti gyvūno kančias. Serga įvairaus amžiaus, veisliniai ir neveisliniai šunys. Dauguma jų 2-12 metų amžiaus. Bet taip, matyt, yra dėl to, kad jauni šuniukai yra dažniau skiepijami, o pagyvenusių šunų tarpe yra labai daug nevakcinuotų, dėl pasenusios nuostatos, kad vyresniame amžiuje užtenka paskiepyti tik nuo pasiutligės. Gydymą apsunkina dar ir tai, kad vyresnis šuo sveiksta ir jo organizmas atsistato daug sunkiau nei jauno. Todėl galimybė išgydyti nuo maro 6-10 metų šunį praktiškai lygi nuliui. Dabartinio maro eiga šiek tiek skiriasi nuo ankstesniojo. Ji yra ne tokia ūmi. Todėl gyvūnų augintojai sunkiai patiki, kad jų tik šiek tiek kosintis šuo susirgo maru. Klasikiniai maro pradžios požymiai - gyvūnas liūdnesnis, gali šiek tiek viduriuoti, po kelių dienų viskas lyg ir susitvarko. Po to atsiranda pūlingos išskyros iš akių ir nosies, gali pasireikšti kosulys, čiaudėjimas. Pakyla kūno temperatūra. Gali pradėti drebėti vienos ar kelių galūnių raumenys, gyvūnas gali sunkiau stotis, nepilnai koordinuoti judesius. Esant sunkesnei nervinei formai pasitaiko kramtomųjų ar kitų raumenų traukuliai, epilepsiniai priepuoliai, paralyžius. Šie simptomai pas skirtingus individus varijuoja skirtingai. Atsižvelgiant į formą ir sunkumą, gyvūnas gydomas arba eutanazuojamas. Vienintele patikima priemone išvengti maro - profilaktinė vakcinacija prieš tai dehelmintizavus gyvūną. Kol kas nepasitaikė nei vieno atvejo, kad maru susirgtų tinkamai ir laiku vakcinuotas šuo. Todėl norėčiau priminti: Vakcinuoti reikia 6, 9 ir 12 arba 8 , 12 savaičių dehelmintizuotus šuniukus. Pakartotinai revakcinuoti 1 kartą metuose bet kokio amžiaus šunį, iki pat jo gyvenimo pabaigos. Taip pat patartina papildomai vakcinuoti šunis, pasveikusius po sunkios ligos, patyrusius kelias narkozes ar kitus veiksnius, galėjusius sumažinti jo imunitetą. 2 kartus nevakcinuotų šuniukų jokiu būdu negalima vesti į lauką. Dažniausios šunų augintojų klaidos, su kuriomis mes susiduriam savo darbe:
1. Skiepyti reikia tik jaunus šuniukus, kadangi maru ar kitomis ligomis serga tik jaunikliai.
2. Mano šuo sveikas, niekada nesirgo, todėl ir skiepyti nereikia.
3. Serga tik veisliniai šunys.
4. Šuo vedžiojamas už pavadėlio, su kitais šunimis nebendrauja, todėl ir susirgti negali.
5. Po skiepų šunys suserga, todėl geriau neskiepyti Šunys užsikrečia kontakto metu (oraliniu arba aerogeniniu keliu, per sergančių šunų organizmo išskyras), taip pat marą gali pernešti kliniškai sveiki viruso nešiotojai. Galimas netiesioginis užkrėtimas per aplinką, rankas, rūbus, avalynę, maisto dubenėlius, bendrus žaislus, guolius ir t. t. Klinikiniai požymiai labai įvairūs. Pirmoje viremijos stadijoje tik šiek tiek pakyla temperatūra . Savininkas gali nepastebėti jokių negalavimo požymių, arba lengvą organizmo reakcija - mažesnį aktyvumą, šiek tiek sumažėjusį apetitą, konjunktyvitą, viduriavimą. Dažniausiai šie požymiai savaime praeina ir neskubama kreiptis į veterinarijos gydytoją ( ! ). Tai reiškia, kad nepradėdami gydymo, mes duodame laiko virusui daugintis ir įsitvirtinti organizme. Po 2 - 14 d., įvyksta antrinis organų infekavimas, vėl kyla temperatūra, gyvūnas tampa apatiškas, nenori žaisti, blogai arba visai neėda, mažiau geria, atsiranda pūlingų tirštų išskyrų iš akių, nosies. Nėščios kalės gali abortuoti. Požymiai yra labai panašūs į bet kurio kito susirgimo, todėl labai svarbu greitai kreiptis į vet. gydytoją. Tolimesnė eiga labai priklauso nuo to, kokie organai yra pažeidžiami, dažnos komplikacijos dėl antrinės infekcijos, kuri patenka nusilpus imunitetui ir organų gleivinėms tapus daug imlesnėms įvairiems sukėlėjams. Maro eiga labai įvairi. Gyvūnas gali nugaišti per keletą dienų arba sirgti ištisas savaites. Konkretaus vaisto, kuris veiktų patį maro virusą, nėra. Gydymo tikslas - palengvinti ligos simptomus, užkirsti kelią antrinei infekcijai, stiprinti imuninę sistemą ir taip padėti šuns organizmui kovoti su virusu. Specifiniai serumai yra veiksmingi tik viremijos stadijoje, kai klinikinių požymių dar beveik nėra. Nepaisant visų gydymo priemonių, mirtingumo procentas yra labai aukštas. Pasveikę gyvūnai dažnai kenčia nuo įvairių nervinės sistemos liekamųjų reiškinių - tai raumenų tremoras ir tikas, epilepsijos priepuoliai ir t. t. Todėl svarbiausia kovojant su maro epidemija - PROFILAKTIKA! Informacija pateikta Veterinarijos Gydytoju. |
